Rasa Budbergytė: „Sveikatos priežiūros įstaigų vadovai neturėtų būti gydytojai“

0

„Man gaila, kai geri, garsūs ir talentingi mūsų šalies gydytojai tampa vadovais, ir kartais jiems tikrai sunkiai sekasi. Nors pacientai juos prisimena kaip nuostabius chirurgus, nuostabius medikus“, – sako dėl sveikatos priežiūros įstaigų bei ten dirbančių medikų padėties sunerimusi Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoja Rasa Budbergytė.

– Ar reikia riboti valstybinių įmonių, ypač gydymo įstaigų, vadovų kadencijas: atidirbai dvi ir eik lauk?

– Kadencijos dažniausiai taikomos renkamoms pareigybėms. Skiriamiems pareigūnams pasirinkimas dvejopas: arba skiri jį neterminuotam laikui, arba tam tikram kadencijų skaičiui. Tačiau kadencijos laikas – ketveri, penkeri ar daugiau metų – paprastai susijęs su organo, kuris skiria ir kuriam atskaitingas pareigūnas, vadovavimo terminu. Netgi diskutuojama apie tai, kad geriau turėti vieną kadenciją, kuri būtų vieneriais metais ilgesnė negu dvigubas terminas tos institucijos, kuriai yra atskaitingas pareigūnas.

Sakykime, jeigu Seimas yra išrenkamas ketveriems metams, kontrolierius modernioje valstybėje turėtų būti skiriamas dviems kadencijoms ir dar vienerių metų laikotarpiui – iš viso devyneriems metams. Tuomet pareigūnas yra visiškai nepriklausomas nuo jį paskyrusių, patvirtinusių politikų kišimosi į tą veiklą, už kurią jis yra atsakingas. Manau, kad tokie principai turėtų galioti kalbant ir apie mūsų valstybines įstaigas, įmones. Tai, kas dabar vyksta, – žmonių kankinimas. Gerai dirbantys vadovai nebeturi galimybės dirbti ir visiškai neaišku, dėl kokių priežasčių.

– Bet kai kurie jų per ilgai užsisėdi kėdėje ir netgi yra praminti amžinaisiais vadovais…

– Taip, Lietuvoje įvairiose sistemose – sveikatos priežiūros, švietimo įstaigose ar valstybinėse įmonėse – yra daug pelkių. Tikrai turime metų metus sėdinčių vadovų, kurie sulaukę garbaus amžiaus ir kuriems jau galbūt išties nebeįdomu siekti rezultatų. Užkertamas kelias ateiti jauniems žmonėms, turintiems naujų idėjų ir energijos pokyčiams vykdyti. Tačiau atverdami kelią jaunimui turime žinoti, kur padėti senimą, kuris neturi būti nustumiamas į kelio pakraštį. Nemokame Lietuvoje civilizuotai, europietiškai tais žmonėmis pasirūpinti, kad jie nebūtų išmetami į gatvę, kad jie turėtų tam tikras socialines garantijas, kad galėtume pasinaudoti jų patirtimi.

Kalbant apie sveikatos priežiūros įstaigas, ten turbūt yra itin didelė konkurencija ir norinčių užimti gydymo įstaigų vadovų vietas pakankamai daug. Mano nuomone, apskritai sveikatos priežiūros įstaigų vadovai neturėtų būti gydytojai. Joms turėtų vadovauti profesionalūs vadybininkai. Man gaila, kai geri, garsūs ir talentingi gydytojai tampa vadovais, ir kartais jiems tikrai sunkiai sekasi. Pacientai gi juos prisimena kaip nuostabius chirurgus, specialistus.

– Kas turėtų prisiimti atsakomybę už stringančią e.sveikatos sistemą, kuriai išleisti milijonai?

– Tikriausiai Sveikatos apsaugos ministerija ir joje dirbantys žmonės. Dar man būnant Valstybės kontroliere, pirmą kartą atlikome tyrimą ir pastebėjome, kad e.sveikatos įgyvendinimas šlubuoja. Naujausias Valstybės kontrolės tyrimas bandė dar kartą išsiaiškinti, kur būtent stringa e.sveikata. Sveikatos priežiūros įstaigos susikūrė atskiras sistemas: pavyzdžiui, turime Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje puikiai funkcionuojančią elektroninio recepto sistemą, Santaros klinikos irgi naudojasi gerai veikiančia sistema. Bėda ta, kad sistemos nesujungtos – nesukūrėme vienos ir nepadauginome visoms sveikatos priežiūros įstaigoms, pirminės, antrinės ir tretinės sveikatos priežiūros grandims.

– Jeigu e.sveikata bus perduota į Valstybinės ligonių kasos rankas, jos valdymas, jūsų nuomone, bus efektyvesnis?

– Nemanau. Neturiu priežasčių galvoti, kad Valstybinėje ligonių kasoje galėtų būti kas nors keliantis didesnį pasitikėjimą. (Šypsosi.) Matau bėdą, kad pati architektūra buvo kurta tiksliai nežinant, ko reikia ir ko mes norime iš e.sveikatos, o ministerijos specialistai ir politikai nebuvo pasiruošę šią sistemą įgyvendinti. Vadinasi, keturiasdešimt milijonų yra išleista nepasiekus jokio rezultato.

– Maži atlyginimai medikus verčia rinktis emigraciją į ekonomiškai pažangesnes Vakarų šalis. Ar naujasis Darbo kodeksas pajėgus suvaldyti situaciją?

– Tikiuosi, kad prisidės prie to. Gal į Lietuvą ateis daugiau tiesioginių užsienio investicijų. Kalbant apie medikų atlyginimus, yra nedovanotina mūsų valstybės klaida, kad mes daugybę metų sveikatos priežiūros specialistams nesutvarkome atlyginimų. Esu įsitikinusi, kad jau rytoj galime nebeturėti nei gydytojų, nei slaugytojų, kurie mumis pasirūpintų. Tačiau tik kvalifikuoti medikai gali prisidėti prie mūsų ilgaamžiškumo didinimo – juk mes, lietuviai, mirštame vis dar pakankamai anksti. Man apmaudu ir dėl to, kad gydytojas po dešimties metų mokslo, prisiėmęs didžiulę atsakomybę rūpintis žmogaus sveikata, turi dirbti keliuose darbuose, kad pragyventų. Tai – visiškai nenormalu.

lsveikata.lt

Komentarai negalimi