M. Skomantienė. Ką tokio mūsų politikams pasiūlo didysis verslas?

0

Praėjusią savaitę pasirodė labdaros organizacijų konfederacijos „Oxfam“ ir finansų organizacijos „Development Finance International“ tyrimas, kuris nepaskelbė nieko naujo, t.y. jis paskelbė, kad Lietuva prastai kovoja su socialine nelygybe – prasčiausiai visoje Europos Sąjungoje.

Iš 152 tirtų valstybių Lietuva užėmė 83 vietą (Estija – 38, Latvija – 46, o Lenkija – 35 vietą). Indeksas sudarytas atsižvelgiant į šalių išlaidas švietimui, sveikatos ir socialinei apsaugai (čia Lietuva atsidūrė 49 vietoje), mokesčių progresyvumą (141 vietoje) ir darbo rinkos politiką (49 vietoje).

Neseniai kitas tyrimas atskleidė, kad padėtimi Lietuvoje patenkinti vos 14 proc. žmonių. Kitas – kad socioekonomines problemas (kaip skurdą ar socialinę nelygybę) daugelis Lietuvos gyventojų suvokia kaip didžiausią grėsmę, didesnę net už karą ar Rusijos invaziją.

Tokie tyrimai, užsienio ir vietinių socialinių mokslininkų, tarptautinių tarpvalstybinių organizacijų ir NVO ar nepriklausomų ekspertų, yra skelbiami metai iš metų. Skambinama vis tais pačiais varpais – Lietuvoje didžiausia arba beveik didžiausia socialinė nelygybė, daugiausia arba beveik daugiausia žemiau už skurdo ribos ar skurdo rizikoje gyvenančių žmonių, t.t. ir pan.

Daugybę metų socialinės nelygybės tyrimai signalizuoja – Lietuva yra abejingiausia savo piliečių problemoms ir rūpesčiams valstybė Europoje. Tačiau ši baisi problema iki šiol, deja, tebuvo socialinių mokslininkų tyrimo objektas ir rūpestis. Iki šiol, jei mūsų politikai ir valdžios institucijos bent kalbėjo apie kovą su socialine nelygybe, tai tebuvo tiesiog populistinės šnekos ir pažadai, siekiant laimėti rinkimus arba pritempti savo veiklos ar darbo rezultatus prie trokštamų siekių. „Oxfam“ tyrimas tiesiai šviesiai diagnozuoja – Lietuva realiai net nebando kovoti su socialine nelygybe. Ir didžiausia problema – mokesčiai Lietuvoje, t.y. menkas mokesčių progresyvumas.

Tarp 152 valstybių Lietuva yra 141 vietoje! Ir kas čia dar be perstojo kalba, kad Lietuvoje mokesčiai yra pakankamai progresyvūs?! Beje, „Oxfam“ rekomendacijos, kaip žymiai sumažinti socialinę nelygybę, elementarios ir Lietuvai seniai žinomos: didinti valstybės biudžeto perskirstymą, daugiau valstybės pinigų skiriant socialinei ir sveikatos apsaugai bei švietimui, įvesti progresinius mokesčius, kur kas labiau apmokestinti stambųjį verslą, kovoti su jų mokesčių vengimu, liautis užkrauti mokesčiais mažiausiai uždirbančiuosius, pakelti darbuotojų algas, sustiprinti jų teises (atskirai pabrėžiamos moterų teisės).

Taip pat akcentuojamas nuolatinis vyriausybių įsipareigojimas socialinės nelygybės mažinimo tikslui. Deja deja. Progresinių mokesčių iki šiol nesiryžo įvesti nė viena Lietuvos vyriausybė – idėjos baidomasi kaip velnias kryžiaus. Lietuvos vyriausybių svarbiausi tikslai – ūkio augimas, užsienio investicijų pritraukimas, konkurencingumo skatinimas ir pan., nors tai turėtų būti tik priemonės socialinei nelygebi mažinti.

Daugelis Lietuvos politikų turbūt nelabai žino ir suvokia, kad socialinės nelygybės pasekmės, trumpalaikės ir ilgalaikės, – baisios. Jos kenkia visuomenėms ir griauna žmonių gyvenimus. Socialinė nelygybė kenkia ekonominiam augimui, o valstybėse, kuriose ji itin didelė, pastebima prasta žmonių psichinė sveikata, didelis nusikalstamumas ir priklausomybės ligų skaičius, daugiau socialinių įtampų ir socialinės atskirties. Visuomenės, kuriose mažiau socialinės lygybės, mažiau ir materialinės gerovės, mažiau ateities perspektyvų. Ką reiškia būti socialinėje atskirtyje?

Gyventi neleidžiant sau ne tik kažkokių extra prekių ar pramogų, bet ir pačių būtiniausių kaip maistas ar būtina apranga, būstas ir komunalinės paslaugos. Tai reiškia gyventi nuolatinėje įtampoje, pastoviame išgyvenimo, kovos už būvį būsenoje. Jaustis nevisavertiems ir nereikalingiems visuomenės nariams, jaustis atskirtiems nuo kitų. Ir nesakykite – patys žmonės kalti. Lietuvoje skurdą ir socialinę atskirtį patiria ne tik tinginiai ir veltėdžiai, bet ir labai daug dirbančiųjų.

Tik, deja, vis Lietuvos politikams pritrūksta politinės valios imti tai ir padaryti – imtis realiai ilgalaikio tikslo kovoti su socialine nelygybe. O su ja reikia kovoti taip motyvuotai ir karštligiškai, kaip valstiečiai žalieji kovoja prieš alkoholį ir cukrų. Tačiau vis nugali tas nenumaldomas noras įsiteikti galingiesiems – stambiajam verslui, kaip šįkart tiesiog per naktį atsitiko tiems patiems valstiečiams žaliesiems.

Ką tokio mūsų politikams pasiūlo didysis verslas, kad jie negali atsisakyti tenkinti jų reikalavimus ir šie atsiduria Lietuvos Respublikos įstatymuose? Prestižinį verslo apdovanojimą? Įtakingas pažintis, kurios kažkada galbūt duos grąžos (nors paprastai politikus verslininkai, ypač stambieji, pamiršta tą pačią akimirką, kai šie pralaimi rinkimus ir netenka valdžios)? Milžiniškus kyšius? Brangias dovanas? Laisvalaikį kartu jachtoje ar golfo klube? Didesnį išorinį prestižą, kad ir laikiną? Ar mūsų politikams paprasčiausiai užtenka to artumo šalia ypač turtingų verslininkų gyvenimo? Ar politikai tiesiog susivilioja to itin sėkmingo, glamūrinio, materialiai klestinčio gyvenimo, kurio jie patys, kaip bebūtų ironiška, turbūt niekada nebegyvens, spindesiu?

Šiek tiek ankstesnis „Oxfam“ tyrimas rodo, kad aštuoni asmenys turi tiek turto, kiek pusė pačių vargingiausių pasaulio gyventojų kartu sudėjus, o 1 proc. turtingiausiųjų Žemės gyventojų turi daugiau turto nei likę 99 proc. planetos gyventojų. Dėl tų 99 proc., nors galbūt Lietuvoje šis procentas mažesnis, (tas 1 proc. super turtingųjų tikrai puikiai pasirūpins savimi), Lietuvos socialdemokratai turi pasirinkti tikslą – kovoti su socialine nelygybe ir daryti viską, kad jį realiai įgyvendinti.

Prioritetas turi būti netgi ne kova su socialine nelygybe, o ambicingesnis – didesnė socialinė lygybė. Dabar, o ne kitą kartą (kai būsime valdžioje). Šiandien. Net jei sudarome mažumą Vyriausybėje, net jei rudenį pereisime į opoziciją.

Tai – naujosios LSDP valdžios galimybė joje išlikti, o Gintautui Paluckui – antrąkart laimėti partijos pirmininko rinkimus po mažiau nei dvejų metų. Galiausiai, tai – pačios LSDP galimybė plėstis ir tapti tikrąja kairiąja partija, nes kitaip vienintelė įtakinga ir save deklaruojanti kairioji partija Lietuvoje nunyks. Laiko rinktis nebelieka. Reikia dabar. Šiandien.

Morta Skomantienė, politologė, socialdemokratė

Komentarai negalimi