Sostinės socialdemokračių viešnagė Panevėžio rajone

0

Į Čičinsko puikų dvarą/ Nuo Mitriūnų ir Lenčių/ Suvažiavę duoda garą/ Daug bajorų, daug svečių… Kam negirdėtos šios Maironio eilutės? Ne viena mūsų jas kartojo, kildama į legendomis apipintą garsiausią Panevėžio krašto piliakalnį. Čia, Upytėje, prie Čičinsko kalno, prasidėjo Lietuvos socialdemokračių moterų sąjungos Vilniaus miesto klubo bičiulių viešnagė Panevėžio rajone.

Vilniaus miesto ir Panevėžio rajono klubų moterų draugystė užsimezgė, pastarosioms apsilankius pavasarį sostinės socialdemokračių organizuotame protesto prieš smurtą žygyje „Tūkstantis laiptelių vardan moterų saugumo“.

Upytėje sostinės moterų delegaciją pasitiko LSDP Panevėžio rajono skyriaus pirmininko pavaduotojos Genė Jakaitienė ir Jūratė Januškienė, kuri taip pat yra ir LSDMS Panevėžio rajono klubo pirmininkė. Vėliau prie visų prisijungė ir Panevėžio rajono savivaldybės tarybos narė, vietos Jaunimo reikalų tarybos pirmininkė, Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos vicepirmininkė Modesta Petrauskaitė.

Žavėjomės nepaprastai vaizdingu kraštovaizdžiu ir klausėmės šeimininkių pasakojimų. Pasak legendos, XVI a. gyvenęs bajoras Čičinskas liepė žmonėms baloje supilti kalną. Ant kurio pasistatė rūmus. Būdamas labai piktas, per Kalėdas buvo nutrenktas perkūno. Jo dvaras skendo septynerius metus. Visą tą laiką žmonės girdėjo gaidžius giedant ir jaučius baubiant.

Kur dabar Čičinsko kalnas, seniau buvo bala Vešeta. Ta bala prigulėjo dideliam ponui Čičinskui. Jis buvęs labai nedoras, savo žmones labai kankindavęs. Užsigeidė jis pasistatyti rūmus toj baloj ir liepė savo baudžiauninkams sunešti rieškutėm žemių kalną. Žmonės sunešė didelį kalną, ant kurio Čičinskas pasistatė sau didelius, gražius rūmus. Čičinskas liepdavo žmogui įlipti į medį ir kukuoti, o jis į jį šaudydavo. Jis turėdavo daugybę šunų. Būdavo, paima iš maitinančios moteriškės kūdikį, užkiša už suolo, sutreškia, o šuniuką liepia žindyti. Čičinskas raitas įjodavo į bažnyčią ir nuo žvakės prie altoriaus užsidegdavo papirosą.

Vieną Kalėdų rytą Čičinskas jojo į bažnyčią. Prieš išjodamas jis susibarė su pačia. Čičinskas tarė pačiai: „Kad tu nueitum skradžiai žemę! “ Pati jam atsakė: „O kad tave perkūnas šiandien nutrenktų! “

Kai jis jojo į bažnyčią, perkūnas jį pykšt ir užmušė. Dvaras ėmė skęsti ir skendo septynerius metus. Visus tuos septynerius metus girdėdavo žmonės gaidžius giedant, jaučius baubiant. Toje vietoje, kur buvo rūmai, dabar yra dvi kūdros. Kai Čičinską perkūnas užmušė, žmonės norėjo jį palaidoti, bet žemė jo nelaikė, vis išmesdavo ant viršaus. Tik po daugelio metų jį užkasė.

Pagrindą legendoms greičiausiai davė kalvoje esantis karstinės kilmės įdubimas, nors gali būti, kad tai buvo savotiškas uostas. Į jį, kilus pavojui, slėptis atplaukdavo valtimis vietiniai gyventojai. Dabar ant piliakalnio vyksta vietos bendruomenės renginiai. Liepos 6-ąją ant Čičinsko kalno giedoti „Tautiškos giesmės“ susirenka iki penkių tūkstančių žmonių.

Pasigrožėję nuo piliakalnio atsiveriančia panorama, skubėjome į Stultiškius, mat, bičiulės panevėžiškės norėjo mums parodyti dar vieną vietos įžymybę – Stultiškių vėjo malūną-linų muziejų. Nuo senų senovės tikima, kad malūnuose veisiasi velniai, todėl ne visi lankytojai žengia į juos drąsiai, žvalgosi ar iš kurios pakampės nepasirodys nelabasis.

Įspūdingas keturių aukštų vėjo malūnas pastatytas 1880 metais. Nustojus malti grūdus, malūnas kurį laiką buvo apleistas, sovietmečiu paverstas sandėliu. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, malūno savininko giminaičiai panoro jį atsiimti. Apie ketverius metus jame nieko nevyko, tad naujieji savininkai pardavė pastatą Panevėžio rajono savivaldybei, kuri 1996 metais jame įkūrė Linų muziejų. Prie muziejaus mus svetingai pasitikęs muziejaus entuziastas Jonas Mikalauskas ne tik įdomiai papasakojo muziejaus istoriją, bet ir leido kiekvienai pamėginti specialiu šukuočiu nubraukti nuo pluošto lino galvutes, suminti jį mintuvais, brukti (brauktuve išvalyti spalius) ir iššukuoti.

Upytės kraštas šimtmečius garsėjo linininkyste. Archeologų duomenimis, linai mūsų šalies teritorijoje pradėti auginti panašiai apie 2000 metų prieš Kristų.

Kadaise linas lietuvį rengė, maitino ir gydė. Tai bene vienintelis augalas, kurį žmogus sunaudodavo nuo pat viršūnės iki šaknelių. Lino apdirbimo metu nubyrėjusiais spaliais lietuviai šiltino trobas, po šukavimo likusios pakulos tiko virvėms vyti, o iš lino galvelių išbyrėjusios sėklos papildydavo valgių racioną. Sugrūdus sėmenis išeidavo puikiausias linų aliejus, kuriame mūsų organizmui vertingų medžiagų net septynis kartus daugiau nei farmacininkų siūlomuose aliejuose su omega-3 rūgštimis. Iš grūstų linų sėklų šeimininkės gamino dažinius, apibarstydavo kepinius, virė kisielių.

Sužinojome, kad šiuolaikinės linų veislės gali žydėti įvairiausiomis spalvomis, o ne vien mėlynai, kaip girdime liaudies dainose.

Paragavę linų medaus ir žolelių arbatos, padėkojome ponui Jonui ir skubėjome į Pašilius. Ten Panevėžio miškų urėdijos stumbryne mūsų laukė dar viena staigmena – gyvas susitikimas su girių galiūnais –  stumbrais. Stumbras įrašytas į Tarptautinę raudonąją knygą (pažeidžiama rūšis) ir Lietuvos raudonąją knygą (atkurta rūšis). Šis jaučių pošeimio dykaraginis žinduolis artimas Amerikos bizonui su kuriuo lengvai kryžminasi. Iki XVI a. stumbrai buvo plačiai paplitę visoje Europoje. Jie gyveno retuose lapuočių ir mišriuose miškuose, stepėse, kalnuose. Ilgainiui dėl žemdirbystės plėtros, spartaus žmonių gausėjimo ir beatodairiškos medžioklės stumbrai buvo išstumti į jiems mažai tinkamus gyventi, nuošalius, gūdžius miškus. Iki 1854 metų Lietuvoje buvo išnaikinti visi stumbrai. Tarpukariu stumbrai buvo apskritai išnykę (1919 metais Beloviežo girioje, 1927 metais – Kaukaze). Kadangi kai kuriuose Europos zoologijos soduose ir parkuose dar buvo išlikę grynakraujų atstovų (iš viso 48), pradėta juos veisti. Į Lietuvą Stumbrai grąžinti 1969 metais, o 1973 metais pirmieji penki Lietuvoje atsivesti stumbrai išleisti į laisvę. Tad Lietuvoje stumbrai jau daugiau kaip 40 metų yra laisvi.

Stumbras yra didžiausias ir stipriausias žolėdis gyvūnas Europoje, praktiškai neturintis natūralių priešų, aktyviai keičiantis kraštovaizdį pagal save. Stumbrui gamta nedavė žvitrių akių, gerai įžiūrėti besiartinantį gyvį jie išgali tik maždaug už poros šimtų metrų, todėl yra gana baikštūs. Stumbrų bandoje klesti matriarchatas. Jai paprastai vadovauja suaugusi stumbrė su jaunikliu. Stumbrai nesudaro griežtai apibrėžtų bandų, nesaugo savo teritorijos, todėl gali lengvai pereiti iš vienos bandos į kitą.

Žmonių simpatijų dėka, stumbras išrinktas į didįjį Europos gyvūnų penketą. Mums irgi labai patiko šie gražūs ir taikūs gyvūnai. Buvome laimingos kai jėgeris-stumbrininkas atnešęs kibirą obuolių leido mums juos maitinti iš savo rankų. Ypač meilūs pasirodė stumbrų jaunikliai. Tiesa, obuoliai jų nedomino, jiems labiau rūpėjo pienukas iš mamos tešmens. Graudu buvo klausytis, kad kartais blogi žmonės – brakonieriai nužudo šiuos nuostabius žvėris su angeliškom akim.

Vėliau skubėjome į Dobrovolės kaimą, kuriame įsikūręs Krekenavos regioninio parko lankytojų centras. Čia šiuolaikiškoje ekspozicijoje vaizdžiai ir patraukliai atskleidžiamas regioninio parko išskirtinumas, Nevėžio upės senvagių įvairovė. Sužavėjo centro interjeras – medinė ekspozicinė juosta lankstosi per visą patalpos erdvę, atkartodama Nevėžio upės vingius. Informacija pateikiama inovatyviai, vaizdžiai ir patraukliai supažindinama su parko augalija bei gyvūnija, pasakojama apie žmonių gyvenimą prie Nevėžio: piliakalnius, dvarus, kaimus ir miestelius, vandens malūnus, įžymius žmones.

Didelį įspūdį padarė 2014 metais  šalia Lankytojų centro pastatytas 30 metrų Krekenavos regioninio parko bokštas. Dauguma pakilome į 25 metrų aukštyje esančią apžvalgos aikštelę ir pasigrožėjome Krekenavos regioninio parko panorama, nuostabiais vingiuojančio Nevėžio vaizdais. Pasisveikinę su Nevėžiu, pasivaikščioję puikiai įrengtu pažintiniu taku, surengėme smagią fotosesiją.

Viešnagę vainikavo susitikimas Krekenavos kultūros centre. Čia padėkos žodį Panevėžio rajono klubo pirmininkei Jūratei Januškienei ir jos kolegėms tarė LSDMS Vilniaus miesto klubo pirmininkė Vitalija Kliukienė. Po to, kaip Lietuvoje įprasta, susėdome prie vaišių stalo. Skanavome nuostabios šaltalankių arbatos, nepaprastai gardaus Panevėžio  „Karališko“ šakočio, moterų paruoštų naminių užkandėlių. Prie mūsų moteriškos kompanijos prisijungė ir charizmatiškasis Panevėžio rajono savivaldybės mero pavaduotojas, LSDP Panevėžio rajono skyriaus pirmininkas Antanas Pocius. Jis turėjo ką aptarti ne tik su LSDP Vilniaus miesto skyriaus pirmininke Aukse Kontrimiene, bet ir kitomis viešniomis.

Praėjo graži, harmoninga, turininga diena. Kažkas pasakė: „Mes gyvename nuostabiame pasaulyje, pilname grožio, žavesio ir nuotykių. Nuotykiai, kuriuos galime patirti, niekada nesibaigia, jei mes jų ieškome su plačiai atmerktomis akimis.“ Lai mūsų akys lieka atvertos stebuklams!

 

Parengė Birutė Kurgonienė

Komentarai negalimi