Rimantas Vaitkus. Šitoje šalyje nėra vietos mokslininkams

0

Mokslininkai ir dėstytojai prieš didžiąsias metų šventes sulaukė valdžios pažado 20 proc. pakelti jų atlyginimus. Tenka pripažinti, kad toks didelis atlyginimų padidinimas, ko gero, pirmasis per visą dešimtmetį. Nežinia, kuo 2008 metais dešiniųjų vyriausybei neįtiko mokslo laipsnius turintys Lietuvos piliečiai, bet būtent jiems krizės metu papildomai atlyginimai buvo sumažinti dar 3,5 proc. skaičiuojant nuo visų kitų biudžetininkų. Šią skriaudą pavyko atitaisyti tik 2014 m.

Prieš kelis metus jau buvo susirūpinta apverktina Lietuvos šviesuomenės padėtimi. Imtasi didinti doktorantų stipendijas, šiek tiek buvo padidinta valstybinė studijų kaina socialinių mokslų sričiai. Tačiau to aiškiai per maža. Daugiau kaip dvejus metus buvo neskelbiami nauji konkursai iš ES lėšų finansuojamiems mokslininkų projektams. Tai padaryta tik šiemet.

Atvykusios delegacijos iš užsienio vežamos į mūsų šalies pasididžiavimą – naujus mokslo ir verslo slėnius, kurie pastatyti už ES lėšas, ir kuriuose yra nauja moderni mokslinė aparatūra. Atrodytų, kad visos sąlygos sukurtos, todėl valdžia nepamiršta priminti – o kur naujos technologijos? Kur nauji patentai, verslo subjektų investicijos?

Lietuviškas verslas neskuba investuoti į naujų technologijų sukūrimą. Gal todėl milžinišką sėkmę atnešęs patentas, kuriuo remiantis bus kuriami visiškai naujos kartos vaistai, buvo parduotas užsienio kompanijai. Yra daugybė parengtų projektų, kuriuos galima būtų įdiegti, bet lietuviškas verslas nesiryžta rizikuoti investuoti į prototipų kūrimą ir technologijų išvystymą. O kam? Juk ir toliau klesti gana primityvus verslas – ką nors perparduoti, vystyti statybų investicijas. Pelną galima uždirbti visiškai kitaip. Dar galima užsiplėšti nežmoniškus antkainius perparduodamoms prekėms ar teikiamoms paslaugoms. Tereikia tik kartas nuo karto pasitikrinti Lenkijoje, ar ne perdaug.

Tuo tarpu gražiuose moderniuose pastatuose vaikšto mokslininkai, kurie pagal amžių jau yra seneliai ir į anūkus tinkantys jų kolegos. Viduriniosios  klasės beveik nebėra – jie išvykę į užsienį. Retas čia sugrįžta vykdyti mokslinių tyrimų, paremtų savo, o ne vadovo mokslinėmis idėjomis.

Palyginus sąlygas, kurios sudarytos mokslininkams mūsų šalyje ir kitur, krenta į akis keli dalykai. Pirmiausia, jau visiems turbūt žinoma, kad atlyginimai už mokslininkų ir dėstytojų darbą yra apgailėtini. Kas sieks tapti mokslininku, jei ir po 10 metų po studijų baigimo geriausiais pažymiais, po intensyvaus mokslinio darbo, neskaičiuojant savo laiko, įgytos milžiniškos kompetencijos savo srityje, uždirbsi keliais eurais daugiau kaip visiškas bemokslis? Užsienyje baugu kam nors prasitarti apie savo algą, nes toks atlyginimas, kokį čia gauna mokslo žmonės, blogina šalies įvaizdį. O kalbame apie pačius gabiausius, pačius talentingiausius Lietuvos žmones.

Reikalavimai mokslininkams tikrai dideli – savo tyrimų rezultatus publikuoti tarptautinėje mokslinėje spaudoje, pakliūti į geriausius mokslinius žurnalus, būti tarp labiausiai cituojamų autorių. Tuo tarpu biurokratai sugalvoja visokius instrumentus, kad tik apsunkinti gyvenimą mokslininkams. Daugelis tyrėjų skundžiasi viešaisiais pirkimais. Vystydamas projektą turi iš anksto numatyti, kiek ir kokių medžiagų prireiks. Kaip skambėtų siūlymas namų šeimininkei metams susiplanuoti savo pusryčius, pietus ir vakarienę, numatyti tam reikalngus produktus, jų minimalias kainas? Būtent tokių absurdiškų reikalavimų vertindami projektus pateikia biurokratai mokslininkams, kurie turi numatyti reikalingus reagentus.

Brangios mokslinės aparatūros eksploatavimui reikia lėšų. Tačiau universitetas iš biudžeto gali skirti tik grašius. Kažkiek dar galima prisidurti iš laimėtų projektų, bet jų per visą šalį yra tiek nedaug, kad to tikrai neužtenka. O mokslinės aparatūros remontui lėšų išvis nenumatyta. To net negalima finansuoti š projektų.Taigi, jau dabar dalis mokslinių slėnių modernios aparatūros nebeveikia, nes remontams neužtenka pinigų. Ir kaip jų užteks, jei metai iš metų šalies bendrojo produkto dalis, skiriamos mokslui, tik mažėja.

Prieš kurį laiką ginčijantis dviems Švietimo ir mokslo bei Finansų ministerijoms beveik metus nebuvo apmokėta už mokslinę literatūrą. Bibliotekininkai, rausdami iš gėdos, užsienio leidykloms turėjo teisintis, kad štai tuoj tuoj bus apmokėta. Dalis tikėjo garbės žodžiu. Bet buvo duomenų bazių savininkų, kurie mūsų mokslininkams nutraukė mokslinės literatūros elektroninę prieigą. Likome kaip sovietmečiu – atkirsti nuo viso pasaulio.

Atrodo, kad mokslas Lietuvoje tampa tik pačių mokslininkų reikalu. Valdžiai jis visai neįdomus. Mokslo rezultatus  retai viešina žiniasklaida. Klesti talentų šou, intelektualiniai žaidimai, bet ne informatyvūs reportažai apie tai, kas naujo kuriama mūsų laboratorijose. Daugeliui atrodo, kad didieji atradimai daromi kažkur kitur, ne Lietuvoje.  Tuo pat metu mūsų profesoriai kviečiami skaityti pagrindinių pranešimų mokslinėse konferencijose.

Finansavimas mokslui išaugtų, jei būtų sukurti specialūs tiksliniai mokslinių tyrimų fondai, kurie orientuoti į produktą. Šalia fundamentinių mokslinių tyrimų, kurie yra ir bus pagrindinis tyrimų stuburas, atsirastų puiki alternatyva. Akibrokštas, bet Lietuvos Nepriklausomybės akto suradimą kukliomis lėšomis finansavo pats universitetas, o ne kuris nors valstybės fondas, kuris galėjo sutelkti tam įvairių lėšų, įskaitant ir privačių investuotojų. Pavyzdžiu galėtų tapti Genocido ir rezistencijos centro finansavimas, kuris yra puikus taikomųjų mokslinių tyrimų pavyzdys, nors ir ten lėšų trūksta. Kur naujų vaistų kūrimo fondas? Kur mokslinių tyrimų krašto gynybai fondas? Tai būtų papildoma galimybė mokslininkams susitelkti ties aktualių uždavinių sprendimu.

Labiausiai jaudina mokslo ateitis, ypač naujajai Vyriausybei ėmus revizuoti mokslo muziejaus, gamtos mokslų mokymo programas. Daug jaunų talentingų žmonių net nebestoja į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Prarandame gabiausius tarptautinių moksleivių olimpiadų nugalėtojus.

O utopinės idėjos į universitetus prisitraukti tam tikrą skaičių geriausių pasaulio mokslininkų, išsakytos vykdant projektą „Idėja Lietuvai“ ir teliks idėjomis, kurioms nelemta išsipildyti. Užtat tokias viliones sėkmingai vykdo estai, ėmę savo universitetuose įdarbinti net mūsiškius profesorius. Valdžiai visą dėmesį sutelkus tik į universitetų skaičiaus mažinimą ir vadinant tai aukštojo mokslo reforma, liko pamiršta esminė problema – be aukštos kokybės mokslinių tyrimų Lietuva neturi ateities.

Komentarai negalimi