R. Budbergytė. Paprastas paaiškinimas, kodėl kyla kainos

0

Kainos kyla. Ir prekių, ir paslaugų. Šią tendenciją jau aptarinėja ne tik gyventojai, bet oficialiai pripažino ir Statistikos departamentas, ir Lietuvos bankas.

Atrodė, daugelis žinojo ir buvo nusiteikę tam, jog Lietuvai atsidūrus bendroje rinkoje ir euro zonoje kartu su kitomis Europos valstybėmis vyks konvergencijos procesas – mūsų prekių bei paslaugų kainos nori nenori priartės prie kitų šalių kainų. Ir priartėjo. O kai atrandame produktus ar prekes, kurių kaina netgi aplenkia analogiškų prekių Lenkijoje ar Vokietijoje kainą – esame šokiruoti. Jausti ir išgyventi kainų kilimą dabar ir čia daugeliui mūsų žmonių tapo skausminga patirtimi. Juk atlyginimai nekyla visiems ir tolygiai sulig kainomis. Vis dėlto, tiesa yra tai, kad būtent augantys atlyginimai mus įsuko į didėjančių kainų spiralę, iš kurios niekaip kol kas negalime išsisukti.

Darbo užmokestis Lietuvoje praėjusiais metais kilo sparčiau nei Latvijoje ir Estijoje, dėl to stipriau augo ir bendras kainų lygis, nes darbo užmokesčio išlaidos įtraukiamos į sąnaudas. Arba kaip šią situaciją nusako Gitanas Nausėda „atlyginimai spaudžia kainas“. Taip nutiko ne tik mums. Taip jau savo laiku yra buvę ir Estijoje, panašus procesas vyksta šiuo metu ir Latvijoje.

Tikėtina, kad Lietuvoje 2018-aisiais lengviau atsikvėpsime ir mes. Bet ar taip nutiks, priklauso nuo to, kokia bus valstybės politika. Šiuo atveju politinius sprendimus priiminėjantiems valdantiesiems svarbu nepriskaldyti malkų. O tokių žingsnių buvo.

Valstiečių sprendimas pakelti akcizų mokestį, pridėtinės vertės mokesčio šildymui panaikinimas akivaizdžiai prisidėjo prie infliacijos šalyje. Dėl šios priežasties kainos pakilo mažiausiai 1 procentu. Todėl socialdemokratai nedelsdami pateikė siūlymą, kad PVM šildymui būtų grąžintas iki 9 procentų tarifo, bet supratimo nesulaukė.

Pasaulinėje rinkoje taip pat kylančios pieno, mėsos ir grūdinių kultūrų kainos įtakoja maisto produktų kainas Lietuvoje. Esame atvira ir maža rinka, kurios ekonomikos variklis yra vis dar žemos-vidutinės vertės produkciją kuriančios įmonės. Dar viena augančių kainų priežastis-išorinė.

Baltijos šalyse euro vertė yra sustiprėjusi, tuo tarpu, pavyzdžiui Lenkijoje nacionalinės valiutos kursas yra palyginti žemas. Mūsų eksportas nemaža dalimi keliauja į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, kur valiutų kursai eina žemyn.

Lietuvos prekės tose šalyse brangsta, daromės mažiau konkurencingi. Įmonės, kompensuodamos nuostolius dėl padidėjusių eksporto kaštų, didina kainas ir Lietuvoje. Valstybės, kurios turi didesnes rinkas ir mažesnius darbo jėgos kaštus bei PVM lengvatas maisto produktams, gali sudaryti prielaidas mažesnėms kainoms negu turime Lietuvoje. Vis dėlto, kalbant apie PVM lengvatas, kad dėl jų realiai sumažėtų kainos, turi prisidėti ir sąžiningas verslas.

Juk ligi šiol Lietuvoje nesiryžtama įvesti PVM lengvatų būtiniausiems maisto produktams dėl įsišaknijusios išankstinės nuostatos, kad verslo įmonės paprasčiausiai pasisavins dalį sumažėjusių kaštų. Deja, Lietuvos rinką kreivų kainų karalyste daro ir iki šiol nepažabota „šešėlinė ekonomika ir nepagrįstas praturtėjimas dėl korupcijos. Keliuose milijarduose „šešėlinių pinigų“ bemaž du trečdaliai yra vokeliuose mokami atlyginimai. „Šešėlis“ taip pat „spaudžia“ kainas aukštyn kaip ir augantys oficialūs atlyginimai. Pinigų kiekį Lietuvoje kol kas didina ir emigrantų perlaidos.

Skaičiuojama, kad išvykę uždarbiauti ar gyventi kitur į Lietuvą susiunčia beveik milijardą eurų. Mūsų mažoje rinkoje neuždirbti milijonai taip pat kelia prekių ir paslaugų kainas. Daugelio kainų kilimo priežasčių nesustabdysi, bet tai nereiškia, kad mes, politikai turėtume nieko nedaryti ir palikti viską savieigai, stebint procesus iš šono.

Pirmiausia, džiugu, kad valdančiosios koalicijos prioritetu tampa gyventojų pajamų didinimas, skurdo mažinimas per planuojmą pensijų padidinimą, neapmokestinamojo pajamų dydžio, minimalios mėnesinės algos pakėlimą, vaiko pinigų ir bazinio dydžio viešajame sektoriuje peržiūrėjimą. O ir kitos socialinės išmokos neturėtų būti pamirštos. Visam tam yra planuojama įspūdinga 600 mln. eurų suma, bet nereikia pamiršti, kad šios lėšos kels didesnį vidaus vartojimą ir tuo gali prisidėti prie tolesnio infliacijos augimo. Todėl reikia pasvertos ir skaidrios politikos administruojamų kainų bei akcizų atžvilgiu, vidaus konkurencijos didinimo per administracinės naštos sumažinimą verslui, o ypač smulkiam ir vidutiniam, kuris su stambiu verslu Lietuvoje iki šiol yra priverstas konkuruoti beveik vienodomis sąlygomis.

Kompetentingos valstybės institucijos turi ne tik akylai turi stebėti situaciją savo prižiūrimuose sektoriuose, bet ir nedelsiant imtis priemonių esant nors menkiausiems įtarimams dėl rinkos iškraipymų. Negali būti pamirštos ir kitos priemonės, nes nors šiuo metu ekonomika ir sparčiai auga, bet nepertvarkyta jos struktūra prisidės prie gyventojų pajamų augimo lėtėjimo.

Todėl būtina ir toliau skatinti tiesiogines užsienio investicijas, o pačiai valstybei investuoti pirmiausia į struktūrinių reformų įgyvendinimą švietime (nepamirštant mokslo ir technologijų bei inovacijų) ir įtemptoje darbo rinkoje. Rūpintis Lietuvos ekonomikos konkurencingumo didinimu per gamybos ir eksporto diversifikavimą. Turime apdairiai apsispręsti dėl PVM lengvatų šildymui, vaistams, o ir rimtai pasvarstyti galimybę įvesti PVM lengvatas kasdienio naudojimo maisto produktams (pienui, mėsai, daržovėms), ką turi padarę beveik visos ES šalys.

Klausimas, žinoma, kaip ir kada. Kitąmet infliacija, tikėkimės, mažės dėl nustojusių augti pasaulinių naftos kainų, o ir labai noriu tikėti dar ir dėl to, kad mūsų valstybėje įvyks kai kurie realūs pokyčiai. Įdėję pastangų galėtume pasikliauti ir ekonominiais dėsningumais, kad pagaliau ištrūksime iš kainų kilimo suktuko.

Rasa Budbergytė, Seimo narė, socialdemokratė

Komentarai negalimi