Politinė opozicija kaip košmaras

0

Lietuvos politines partijas, regis, persekioja trys ramiai miegoti neleidžiantys košmarai. Pirmasis – pralaimėjimas rinkimuose. Antrasis – iškritimas iš Seimo. Trečiasis – darbas opozicijoje. Pakalbėsiu apie pastarąjį „košmarą“.

Paaiškinimų, kodėl darbas opozicijoje tapatinamas su visišku politiniu žlugimu, reikėtų ieškoti Lietuvos vyro psichologijoje. Taip, vyro, nes moterys Lietuvos politinėse partijose, paradoksaliai, jokio išskirtinio vaidmens nevaidina. Visų pirma dėl to, kad jų seimuose visada pritrenkiamai mažai, visų antra – jų mentalitetas niekuo nesiskiria nuo kolegų vyrų mentaliteto. (Mat bukumas, provincialumas, susireikšminimas ir erudicijos stoka lyties neturi.). Bet štai Danijoje opozicijos kultūra yra jėga, o mažumos vyriausybė puikiai kartu su opozicija tvarkosi.

Kaip Danijos mažumos vyriausybė eina į kompromisus ir tuo pačiu nepraranda politinio identiteto? Atsakymai yra du: partijų politika skiriama valstybės gerovei, o ne asmeniniams ar siauriems grupiniams interesams patenkinti. Ne veltui Danija garsėja žemiausiu pasaulyje korupcijos lygiu. O tai, kad nebus prarastas politinis identitetas, garantuoja kompromisai, neperžengiantys politinių principų ribų. Tokios yra aiškios politinių žaidimų taisyklės Danijos parlamente.

Mano kolegė, švedų politinė apžvalgininkė Susanna Birgersson (Expressen.se) taikliai pastebi, kad „Danijoje niekas nešaukia, kad mažumos vyriausybė būtinai turi būti viena atsakinga už šalį, niekas negrasina jai nepasitikėjimu, nebijoma, kad nebus iš ko reikalauti atsakomybės. Toks požiūris sudaro galimybę opozicinėms partijoms nekonfliktiškai siekti dalies savo politikos įgyvendinimo. Taip rinkėjas aiškiai mato, ką jo partija yra pasiekusi.“

Danijoje iš visų partijų parlamente, taip pat ir esančių opozicijoje, tikimasi aktyvaus poveikio mažumos vyriausybei. Būtent tai LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas vadina konstruktyvia opozicija. Deja, šito niekaip nesuvokia ir buvimo opozicijoje bijo socdemų frakcijos nariai Seime. Nesuvokia ir kai kurie mano kolegos lietuviškoje žiniasklaidoje. Jie sukasi tame pačiame lietuviškos politikos mentaliteto rate, todėl jų klausimai politikams atspindi vietines politikų baimes bei panieką opozicijos darbui. Opozicija „mūsyse“ tapatinama su bejėgyste.

Tačiau kaip tik dėl daniškos politinės kultūros ir iš jos kylančių žaidimo taisyklių mažumos vyriausybė gali ramiai sau dirbti, nepažeidžiant demokratinės daugumos teisės. Politikams taip pat būtina nepamiršti, kad rinkėjai nori iš savo atstovų darbo konkrečių rezultatų, neprarandant politinio identiteto. Anot S. Birgersson, kad visa tai suveiktų konstruktyviai, mažumos vyriausybės vadovas taip pat turi parodyti ir aukšto lygio diplomatiškumą bei pagarbą opozicijai.

Tačiau bent kol kas mūsų valstybės prezidentė šiame kontekste diplomatiškumo nerodo. Interviu Delfi.lt į klausimą „Kokios perspektyvos laukia LVŽS vyriausybės subyrėjus koalicijai ir jai tapus mažumos vyriausybe?“, D. Grybauskaitė atsakė: „Stabilumo ieškoti jau, ko gero, sudėtinga. Mes matome metodus, kaip dirba ši valdančioji dauguma: darbas vyksta ne politiniu, vadinasi, ir ne vertybiniu, ne idėjiniu, o atskirų susitarimų būdu. Tad greičiausiai, išeis ar neišeis socialdemokratai, bus toks plaukiojantis, laikinų sandėrių darinys, netgi pavadinčiau – dreifuojanti koalicija. Tai bus naujas darinys mūsų politikoje ir pasižiūrėsime, kaip seksis, bet stabilumo tikrai niekas negali garantuoti.“

Prezidentė yra teisi dėl nevertybinės ir neidėjinės LVŽS politikos (partija tai skelbiasi esanti kairioji, tai dešinioji), teisi ir dėl LVŽS darbo pobūdžio įvardijimo „laikini sandėriai“. Visgi D. Grybauskaitė taip pat nemato opozicijos svarbos tokiose aplinkybėse. Taip, valstybei tikrai nereikia neužtikrintumo, nestabilumo, bet niekas juk nesako, kad įvyks katastrofa. (Žiūrėti Danijos pavyzdį.)

Kaip tik dabar, LSDP pasitraukus į opoziciją, ji įgautų didesnių svertų veikti vyriausybės politiką, tuo pačiu neprarandant politinio identiteto. Dėl tos pačios priežasties, manau, ir TS-LKD nenori koalicijos su LVŽS. Kuriam galui dalyvauti koalicijoje su partija, kuri pati nežino ant kurios kojos stovėti, ir su kuria, neįvykdžius savo pažadų, taip pat kristų ir jos koalicijos partneris? LSDP sau šito negali leisti, juolab, kad jau šiandien ši partija turėtų rimtai imtis savo politinio identiteto sugrąžinimo, o ne laikymosi neaiškioje koalicijoje bet kokia kaina.

Taip kad visai šalia, Danijoje, yra puikus opozicijos ir mažumos vyriausybės darbo pavyzdys. Ar sunku pasinaudoti danų patirtimi? Ją pritaikius, darbas opozicijoje nebebus tapatinamas su košmaru. O tai jau naujos, giedresnės eros pradžia apniūkusios Lietuvos politinėje padangėje.

Arkadijus Vinokuras, socialdemokratas

Komentarai negalimi