Jurga Marcinkevičiūtė. Tiesiog Vilnius

0

Šiaip jau mūsų tauta yra sėsli, ne klajokliai mes. Žinoma, dabar nekalbame apie masinę emigraciją – tai kita tema, skaudi ir tokia aktuali, kad retsykiais to net pripažinti nesinori.

Bet mes visi turime tėviškes. Tai tokios magiškos vietos, į kurias traukia net ir tais atvejais, kai seniai nebėra namo, kuriame augai, mokyklos, kur mokeisi, o ir medžiai, ant kurių užsikoręs skaitydavai knygą arba supaisi ant pririštos padangos – nupjauti. Mums reikia ten vis vien. Nuvažiuoti, pastovėti, pasėdėt ant to nupjauto medžio kelmo. Kažkas gero tuomet mums nutinka, ne tik atsiminimai ateina, bet ir keista nenusakoma nuotaika, mintis – ,,tai mano ir niekas neatims“.

Turiu ir aš tokią tėviškę, tai Antakalnio gatvė, netgi su konkrečiu namo numeriu – aštuntas. Ten prasidėjau, nuo ten ir pasaulis kilo. Su metais gilyn į Antakalnį, žemyn prie upės, aukštyn į mišką. Kas vakarą su tėte pasivaikščioti Antakalnio gatve: nuo 8 numerio iki maždaug 90-to ir atgal. Rankos kišenėse ir kvaili mano klausimai, kaip išspręsti tą prakeiktą matematikos uždavinį. Ir išspręsdavome kartu. Galbūt todėl Antakalnis ir dabar liko sprendimų vieta.

Esu visiškas asfalto vaikas, mano tėvai niekuomet neturėjo ne tik sodybos, bet net sodo sklypo. Tai ir lietuviškos gamtos apoteozė buvo Valakampių miškas ir pliažas Nr. 2.

Šiandien Antakalnyje liko tėtės ir mamos kapai, ir todėl tai dar labiau tėviškė.

Kas man yra Vilnius? Tikriausiai – viskas, nes niekur niekada nėra buvę taip gerai ir taip blogai. Kas juokingiausia, kartais vienu metu. Pavyzdžiui, kai kasryt keliauji į darbą: gyvenu pačiame centre daugiau nei 30 metų, iki tarnybos eiti gal keliolika minučių. Bet vėluoju kartais, nes su visais sutiktais yra apie ką šnekėt: pani Valia pasakoja, kaip sunku išvežt lapus ir šiukšles po mugių prospekte (ir šiaip daug visko iš miesto tvarkymo istorijų), su kioskininke vienbalsiai kaskart nutariam, kaip negerai yra pirkti nuodus, bet cigarečių ji  man vis tiek parduoda, su barista reikia pakalbėti apie pažįstamus šunis, kepykloj – ,,neimk, bulkutės vakarykštės“, iš grožio salono šaukia ,,kaip galima tiek savaičių neateit manikiūro!“, ir tiek visų ir visko daug Vilniuj.

Vilniečiai, pabūkime truputį nekuklūs ir pasakykime sau komplimentą – apie tai, kad esame tolerantiški, svetingi, taktiškai nutylime daug ką, kad tik neįžeistume; kad kalbame su bendramiestiečiais ne tik lietuviškai, kad šypsomės ir tuomet, kai mus įžeidžia. Nerėkaujame matydami bet kur ir bet kaip lipdomus namus, griūvantį paveldą, tačiau ne todėl, kad mums tai nerūpi. Ne tik rūpi, bet ir širdys plyšinėja. Bet mes išmokę miesto skaudulius gerai apmąstyti, ieškoti išeičių, o po to jau varyt kaip reikiant, savęs ir kitų  negailėdami.

Tas Geležinis vilkas, susapnavęs Vilnių, iš tikrųjų buvo ne plėšrus laukinis, o mielas besiglaustantis prie miestiečių kojų žvėriukas. Tikriausiai  iš Antakalnio.

 

Komentarai negalimi