Arkadijus Vinokuras. Būti ar nebūti LSDP? Atsakymo reikia šiandien

0

Politologas Vladimiras Laučius mano, kad jeigu LSDP vadovu taptų buvęs ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius, o buvęs premjeras Algirdas Butkevičius prisiimtų vienytojo vaidmenį, galiausiai, jeigu Gediminas Kirkilas susidėtų su UR ministru Linu Linkevičiumi, na, tik tokiu atveju LSDP galimai turėtų šansų išsiveržti į priekį. Arba bent atsitolinti nuo Tvarkos ir Teisingumo ir jos vadovo Remigijaus Žemaitaičio. Bet, kaip sakoma liaudyje, „Jeigu bobutė turėtų kiaušinius, būtų dėdukas“.

Jeigu visi buvę LSDP nariai, o dabar LVŽS koalicijos veikėjai, buvo tokie politiškai kieti, tada kodėl jų vadovaujama partija žiauriai pralaimėjo 2016 metų rinkimus – lygioje vietoje? Ir kodėl LVŽS kartu su „LSDDP“ nelabai jau ir sekasi valdyti, ką pripažįsta ir pats tos koalicijos narys A. Butkevičius?

Įsivaizduokime, kas nutiktų, jeigu susidėliotų V. Laučiaus scenarijus. Taigi, LSDP vadovu tampa M. Sinkevičius, ir kas toliau? Ar buvę du premjerai sutiktų būti jaunuolio pavaduotojais? Nemanau. G. Kirkilas siektų Europos Parlamento, A. Butkevičius liktų prie LSDP garbės pirmininko vairo aktyviai besikišantis į partijos veiklą per vadovo galvą. Ar Linas Linkevičius sugrįžtų į partiją? Taip neatsitiks. Įsivaizduoju, kad jo planai taip pat yra už Lietuvos ribų, ambasadoriaus vaidmenyje, arba pakartoti kažką panašaus į Vygaudo Ušacko istoriją. Jeigu nepasisektų, tai bent į EP. Tik nežinia su kokia partija, nes buvusiems LDDP-istams kažkaip nelabai sekasi sukurti naują partiją. Nieko asmeniško, bet vadovaujant M. Sinkevičiui vietos nebiurokratiškiems ir ne nomenklatūriniams santykiams partijoje neatsirastų. Įdomu, kokius tokiu atveju emocinius būdvardžius M. Sinkevičiaus adresu pagimdytų V. Laučius? Ačiū Dievui, kad, anot Heraklito, „į tą pačią upę neįbrisi du kartus“.

Nematau pagrindo teigti, kad šiandienos LSDP nariai norėtų sugrįžti į laikus, kai jų, partijos narių, balsas skambėjo lyg vienišo vilko tyruose. Viską lėmė partijos vadų sprendimai, visiškai atitrūkę nuo partijos narių tikrovės. Senos struktūros krinta, kaip antai Šiauliuose, kur ilgametis LSDP Šiaulių skyriaus pirmininkas R. Žakaris neteisėtai dalyvavo pirmininko rinkimuose ir juos laimėjo. Jis buvo priverstas pasitraukti, nes antraip jam grėstų pašalinimas iš partijos. Taip LSDP Etikos ir Procedūrų komisija jau kelintą kartą rodo tikrą etinį stuburą, apie ką buvo galima tik pasvajoti senos LSDP EiPK sudėtyje. Jauniems partijos nariams pagaliau atsivėrė galimybės ne tik vaidinti gražius statistus. Gaila, kad Šiaulių LSDP skyrių paliko 70 jaunų žmonių dar A. Butkevičiaus laikais. Jie nebeturėjo kantrybės sulaukti teigiamų pokyčių partijoje.

Taip, V. Laučiaus pastebėjimai dėl šiandienos LSDP negebėjimo perimti iniciatyvą politinėje kovoje yra pagrįsti, tik jo pateiktas receptas yra pernelyg lietuviškas, skirtas lietuviškai politinei tikrovei, kurioje nauji vadai arba vardai nepopuliarūs. Tai rodė ir rinkimai į LSDP pirmininkus. Už M. Sinkevičiaus kandidatūrą balsavo beveik pusė LSDP Tarybos narių. Lietuviai nori stabilumo manydami, kad juos iš balos ištrauks seni „išbandyti“ vardai ir veidai. Taip, ir būtinai senomis priemonėmis ir būdais, dėl kurių, LVŽS atveju, žmonės griebiasi už galvos. Fokusavimas į vieną lyderį siekiant diskredituoti visą judėjimą ar partiją įprastas reikalas vis dar autoritarizmu besižavinčioje mūsų visuomenėje.

Tęsiant temą apie šiandienos LSDP vadovybės (ne)gebėjimą perimti iniciatyvą politinėje kovoje už LSDP atgimimą kaip partiją ir kaip idėją. Tenka sutikti su faktu, kad partijos viešieji ryšiai neegzistuoja. Galima dar viena priežastis: neturima dėl ko girtis. Betgi politika ir yra skirta tam, kad konstruotų vienokią arba kitokią tikrovę. Ypač esant opozicijoje, garsus kalbėjimas yra būtinas. O kalbėti yra apie ką socialdemokratijos kontekste. Visų pirma, laikas teigti, kad partijos lyderis nėra vienasmenis veikėjas, primetantis savo valią likusiems. Šiandien LSDP vadovybė turi komandą, komandinį darbą. Tikrai? Taip, tik, deja, „ant popieriaus“, nes tos komandos beveik nesimato.

Komandos, kuri artimai bendradarbiaudama su frakcija Seime sugebėtų pastoviai ir aktyviai gimdyti dėmesį traukiančius ir atgarsius visuomenėje sukeliančius projektus. Atskiri atsišaudymai vidaus politikoje socialinio teisingumo, ekonomikos, užsienio reikalų politikoje dėmesio neatkreipia. Pavyzdžiui, juk nėra sunku sukritikuoti LVŽS ir jos rėmėjų nenorą pasirašyti bendrą nacionalinio saugumo doktriną, tokią, kuri reikalauja elementaraus balanso tarp išlaidų socialinėms gyventojų reikmėm ir šalies gynybai vieną su kita nesupriešinant.

Galime turėti aibes ginklų ir kariuomenės, bet jeigu žmonių valia ginti, jų supratimu, jų elementarių poreikių netenkinančią valstybę niekinė, tai ir ginklai nepadės. LSDP požiūris šioje vietoje atsakingas: skiriama gynybai šiek tiek daugiau nei 2 procentai BVP, bet toliau priklausys nuo valstybės pajamų. Ar tik dėl to buvę LDDP-istai kaltina LSDP neatsakingumu, neva noru sabotuoti Lietuvos gynybą? Vienoje srityje mažiausiai Lietuvai ir jos valiai ginti šalį reikia, tai spekuliacijų ir nesutarimų nacionalinio saugumo politikoje. Diskusijos, be abejo, būtinos, bet neatsakingos spekuliacijos – ne.

Kai esama valdžia vis labiau susimauna su savo visa kuo draudimo politika, su savo skandalais, su nejautria socialine politika, kai įžūliai ir didelėmis sumomis keliami atlyginimai jėgos struktūroms, bet ne gydytojams ar mokytojams, socialdemokratų balsas turi būti plačiai girdimas. Vien taškytis FB, taip sukeliant virtualų šaršalą bei paplekšnojimą per petį „Patinka“ kiekiu, toli gražu nepakanka.

Solidi partija turi matytis, turi girdėtis, turima kurti į akį krintančias idėjas ir projektus, naudingus visuomenei, pačiai partijai. Pavyzdžiui, kažkodėl tik šiuo metu iškilo nelygybės ir nelygių sąlygų ūkininkams problema. Taip pat šios nelygybės kaina yra tuštėjantys kaimai, jauniems pradėti ūkį veik neįmanoma dėl didžiųjų latifundininkų žemės monopolio. Kaip skatinti jaunimo norą likti kaime, perimti tėvų ūkį? Ar tai ne socialdemokratų galvos skausmas? Kodėl nepradėti kalbėti ir veikti korupcijos mažinimo šalyje tema?

Šiandien ši tema dykai paliekama N. Puteikiui, tam, kuris apkaltintas šmeižtu. Žinoma, jau galima pasidžiaugti skaidrumo reikalavimais pačioje partijoje ir, pavyzdžiui, rimti klausimai dėl LSDP biudžeto tai tik patvirtina. Kas apie šią žinią yra girdėjęs ir kodėl ji nepanaudota partijos įvaizdžio gerinimui? Taigi, lėtas LSDP judėjimas link nusibrėžto tikslo atkurti socialdemokratiją, kurios dėka, beje, 1918 metų vasario 16 dieną buvo atkurta demokratinė Lietuvos valstybė, tas lėtumas per daug pasitikėjimo kaip ir nekelia, ką ir atspindi naujausios apklausos.

Lėtumas beatsikuriančiai partijai, jeigu iš tikrųjų norima ją atkurti, tikrai nėra naudingas. LSDP dabar yra kryžkelėje, kurioje klausimas būti partijai ar ne, jau nebe retorinis. Atgavę viltį socialdemokratine ateitimi, partijos nariai nori atsakymo ne rytoj, ne poryt, bet jau šiandien.

Arkadijus Vinokuras yra Vilniaus socialdemokratas

Komentarai negalimi